A. Petrašiūno nuotr., KPC
Vilniaus katedra stovi žemutinės pilies teritorijoje, šalia Lietuvos didžiojo kunigaikščio rūmų1. Katedra pastatyta Pilies šlaito kyšulyje, pagoniškos šventyklos vietoje1. Istorijos bėgyje Vilniaus katedra patyrė įvairių kataklizmų, karų, gaisrų, potvynių ir daug kartų buvo perstatyta.
Bažnyčios istorija
Pirmoji Vilniaus katedra pastatyta nugriautos dievo Perkūno šventyklos vietoje2. Šios šventyklos mūro fragmentai aptikti tiriant Vilniaus katedros požemius 1984–1986 m3. Ši katedra, skirta Mindaugo krikšto ir karūnavimo progai, buvo vienintelė XIII a. Lietuvoje pastatyta bažnyčia 4. N. Kitkauskas nurodo, kad, užgesus krikščionybei, Mindaugo laikų katedra pertvarkyta į pagonišką šventyklą4.
Statant katedrą skirtą Lietuvos krikštui 1387 m. pagoniška šventykla rekonstruota į gotikinio stiliaus katalikišką bažnyčią5. Kadangi Vilniaus katedrą lietuvių krikšto proga įsteigė ir pastatė Jogaila, todėl to meto katedra dažnai vadinama Jogailos katedra6. Ją 1388 m. Švč. Trejybės, Švč. Marijos, Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo titulu konsekravo Gniezno arkivyskupas Bodzantas7. Jogailos pastatyta bažnyčia buvo nedidelė, kvadratinio plano su masyviais kontraforsais8. Prie katedros 1387 m. veikė mokykla, minima ir 1452 m7.
1399 m. kovo 17 d. Daugpilio komtūras pranešė Livonijos magistrui apie sudegusį Vilniaus miestą, katedrą ir didžiojo kunigaikščio iždinę9, 10. Atstatyta, vadinta Vytauto, katedra pašventinta 1407 m11. Po Vytauto Didžiojo mirties, tarp 1448 ir 1484 m., nedidelė kvadratinė bažnyčia buvo nugriauta ir pastatyta nauja didelė gotikinio stačiakampio stiliaus katedra ant kurios pamatų stovi ir dabartinė katedra5, 12. Katedra pastatyta ant medinių pamatų5.
1522 m. katedrą remontavo italų architektas Anus7. Šalia bažnyčios esančiame gynybos bokšte įrengta varpinė7. 1530 m. Vilniaus katedra sudegė10. Ją restauruoti patikėta Bernardui Zanobijui Džanočiui (Bernardino Zanobi de Gianotis), Džiovaniui Činiui (Giovani Cini) bei Bartolomėjui Fiesolei7, 10. Katedra perstatyta renesanso stiliumi ir baigta atnaujinti 1557 m5, 13. Ji buvo trinavė, turėjo šonines koplyčias14. Katedros fasadas buvo papuoštas frontonu ir portalu, o interjeras – freskomis, altoriais ir antkapiniais paminklais7.
XVII a. katedra perstatyta baroko stiliumi5. 1610 m. gaisro metu sudegė katedros stogas ir medinės varpinės konstrukcijos15, 16. Remontui vadovavo architektas Vilhelmas Polis (Wilhelm Pohl)17. 1623–1636 m. Zigmanto Vazos iniciatyva architektas Konstantinas Tenkala (Costante Tencalla) pastatė Šv. Kazimiero koplyčią17. Po gaisro labai apgadintas Vytauto antkapis ir altorius sunyko ir daugiau nebuvo restauruoti15. 1639 m. katedrą nusiaubė naujas gaisras, bet bažnyčia buvo greitai atstatyta18.
1655 m., ATR ir Rusijos karo metu, katedra smarkiai apgadinta ir apiplėšta; vietomis įgriuvo pastato skliautai17. Rusijos kareiviai nuplėšė ir išsivežė varinį katedros stogą17. Rusijos kariuomenei artėjant prie Vilniaus, trijų valdovų bei Vytauto Didžiojo palaikai paslėpti: iš Karališkosios (Valavičių) koplyčios jie perkelti į Kapitulos kriptą po centrine nava ir atrasti tik 1931 m19. Šv. Kazimiero palaikai buvo išvežti į Ružanus ir Prūsiją20. Spėjama, kad Vytauto Didžiojo sarkofagas buvo atsitraukiančios Rusijos kariuomenės išvežtas į Rusiją kartu su kitomis meno ir architektūros vertybėmis21. 1666 m. austrų architektas Johanas Vincentas Salvadoras pradėjo katedrą remontuoti17. Dailininkas Džovanis Pjetras Pertis (Giovanni Pietro Perti) dekoravo Šv. Kazimiero koplyčią17. Italų dailininkas Mikelandželas Palonis (Michele Arcangelo Palloni) katedrai nutapė freskas17.
1730 m. katedra vėl remontuota, joje sudėtos marmuro plokščių grindys17. 1748–1754 m. katedrą restauravo architektas Jonas Kristupas Glaubicas14. Vakariniame fasade virš kampinių koplyčių buvo pastatyti du bokštai ir tarp jų įrengtas frontonas14. Bažnyčios stogas buvo dvišlaitis su lieknais bokšteliai ir aukštomis smailėmis galuose16.
1769 m. lapkričio 2 d. audra nugriovė katedros pietvakarių bokštą, kuris virsdamas perskėlė skliautus ir užmušė šešis Švč. Mergelės Marijos koplyčioje buvusius žmones17. 1771 m. architektui Martynui Knakfusui (Marcin Knakfus) sudarius defektinį planą, Vilniaus katedros kapitula pamaldas ir kitas katedros funkcijas perkėlė į Šv. Jonų bažnyčią14. Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio (Ignacy Jakub Massalski) pavedimu katedra pradėta rekonstruoti pagal Lauryno Gucevičiaus 1781 m. parengtą projektą17. Statybos ir rekonstrukcijos darbams Gucevičius pasikvietė italų architektą Pjetrą de Rosį (Pietro de Rossi)14. Katedros evangelistų skulptūras kūrė italų skulptorius Tomas Rigis (Thommaso Righi)17. Katedra perstatyta klasicizmo stiliumi5, 22. Rekonstrukcijos metu išlaikyti autentiški istoriniai rūmai, sienų mūras, vidaus aukštis ir halinė struktūra22. Tokia katedra išliko iki mūsų laikų22.
Katedra turi gotikos (pagrindinės pastato dalies mūras), renesanso ir baroko (Šv. Kazimiero ir Valavičių koplyčios) stiliaus bruožų23. Katedros interjero erdvinė struktūra gotikinė, tačiau interjero puošyba klasicistinė23. Prie rytinės katedros sienos įrengtas didysis altorius atkartoja klasicistinio portalo architektūrą23. Katedroje yra vienuolika koplyčių šonuose, zakristija, du šoniniai įėjimai pietinėje ir šiaurinėje pusėje ir portikas vakarinėje dalyje22, 23. Abiejuose katedros šonuose architektas pastatė kolonadas, kurių frizai Šv. Kazimiero koplyčią ir zakristiją suvienija su naująja katedra23.
1836–1838 m. rekonstrukcijos metu, kuriems vadovavo Karolis Podčašinskis (Karol Podczaszyński), restauruotos senos bei įrengtos naujos koplyčios17. 1922 m. Vilniaus katedrai suteiktas bazilikos titulas17. 1925 m. katedra tapo arkikatedra17.
1931 m. po Neries potvynio atslūgus vandeniui iškilo katedros griūties pavojus24. 1931–1932 m. Vilniaus katedrą tyrinėjo profesorius Juliušas Klosas25. 1932–1939 m. katedra remontuota pagal architekto Henriko Vonsovičiaus projektą14, 25. Remonto metu mediniai sienų poliai pakeisti gelžbetoniniais bei po Šv. Kazimiero koplyčia įrengtas mauzoliejus26.
1949 m. katedra uždaryta26. 1950 m. vasarą nuo katedros frontono nuimtos ir sunaikintos trys didelės medinės skulptūros stovėjusios nuo 1799 m22, 27. 1950–1951 m. į katedrą įsilaužta ir išvogta bei sunaikinta didelė dalis turto26. 1953 m. katedra perduota Dailės muziejui, 1955–1956 m. perdažytas, įrengtas šildymas26. 1956 m. joje įrengta paveikslų galerija26.
Katedra remontuota 1984–1986 m. įrengiant oro kondicionavimo sistemą24. 1988 m. katedra grąžinta tikintiesiems26.
Bažnyčios datavimas
| Tyrimai atlikti | Surinkta mėginių | Medžių rūšis | Sėkmingai datuoti |
| XX a. 9 deš. | 8 | pušis – 100% | 8 (100%) |
Tikėtina, kad pušies mėginiai dendrochronologiniams tyrimams paimti 1984–1986 m. katedros remonto metu. Sėkmingai datuoti visi mėginiai. Mėginių paviršius padengtas šviesiai rudais (kalkiniais?) dažais. Datavimas parodė, kad ši mediena yra iš Lauryno Gucevičiaus perstatytos katedros. Kai kurių mėginių yra išlikę paskutinės rievės, kurių vyraujanti data 1788 m. Ši mediena buvo panaudota 1789 m. Vieno mėginio išliko tik nedidelė balanos rievių dalis. Balanos trūkstamų rievių rekonstrukcija matematiniais metodais rodo, kad šį mėginį galime priskirti tiek L. Gucevičiaus rekonstrukcijai, tiek ir 1836–1838 m. remontui.
Literatūra
1. Urbanavičius V. 2018. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų panteonas Vilniuje. Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, p. 15.
2. Narbutt T. 1835. Dzieje starożytne narodu litewskiego, t. 1: Mitologia litewska: Vilnius.
3. Urbanavičius V. 2018. Min. Veik., p. 17.
4. Kitkauskas N. 1994. Vilniaus katedros požemiai, Vilnius, p. 15.
5. Urbanavičius V. 2018. Min. Veik., p. 20.
6. Drėma V. 1991. Dingęs Vilnius. Vilnius: Vaga, p. 112.
7. Misius K., Šinkūnas R. 1993. Lietuvos katalikų bažnyčios, Vilnius: Pradai, p. 592.
8. Kitkauskas N. 1976. Vilniaus katedra. Vilnius, p. 11.
9. Remecas E. 2010. Vilniaus gaisro datavimo problematika: ar tikrai Vilniaus pilis sunaikino 1419 m. gaisras?, in Lietuvos pilys, t. 6, sud. B. R. Vitkauskienė, Vilnius, p. 88.
10. Drėma V. 1991. Min. Veik., p. 113.
11. Kurczewski J. 1908. Kościół zamkowy czyli Katedra Wileńska, cz. 1, Vilnius. p. 11–12.
12. Urbanavičius V. 2018. Min. Veik., p. 31.
13. Kurczewski J. 1908. Min. Veik., p. 20.
14. Vilniaus šv. Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedra bazilika. Vikipedija, Laisvoji enciklopedija. [Prieiga 2024-01-14]
15. Urbanavičius V. 2018. Min. Veik., p. 79.
16. Drėma V. 1991. Min. Veik., p. 114.
17. Misius K., Šinkūnas R. 1993. Min. Veik., p. 593.
18. Kurczewski J. 1916. Kościół zamkowy czyli Katedra Wileńska, t. 3, Vilnius. p. 99.
19. Urbanavičius V. 2018. Min. Veik., p. 93.
20. Petkus V. 1994. Vilniaus Arkikatedros bazilikos koplyčios. Vilnius, p. 39, 51–52.
21. Bianchi M. (slap. Alberto Vimina) 2004. Trumpas pasakojimas apie Lietuos ir Lenkijos karą su Maskva XVII a. viduryje. Sud. V. Dolinskas. Vilnius: Lietuvos Dailės muziejus, p. 41.
22. Drėma V. 1991. Min. Veik., p. 115.
23. Vilniaus Šv. vysk. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilikos svetainė. [Prieiga 2024-01-14].
24. Urbanavičius V. 2018. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų panteonas Vilniuje. Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, p. 10.
25. Arkikatedros bazilikos, Žemutinės ir Aukštutinės pilių pastatų, jų liekanų ir kitų statinių komplekso Šv. Stanislovo ir Šv. Vladislovo arkikatedra bazilika. Kultūros paveldo centro svetainė. [Prieiga 2024-01-14].
26. Misius K., Šinkūnas R. 1993. Min. Veik., p. 594.
27. Drėma V. 1991. Min. Veik., p. 117.