Šv. Antano Paduviečio bažnyčia stovi Stakių kaime, Jurbarko r., prie Veliuonos–Šimkaičių kelio¹. Medinė klasicistinio stiliaus bažnyčia yra stačiakampio plano, kompaktiško tūrio, su bokšteliu^{1, 3}.

Bažnyčios istorija

Iki XX a. Stakiai vadinti Pamituviu². Koplyčia Pamituvyje pastatyta apie 1750 m. Mykolo Zaleckio ir parapijiečių rūpesčiu². Ji 1806 m. buvo vieša, turėjo du altorius¹.

Veliuonos klebonas 1815 m. prašė vyskupo leidimo pastatyti Stakiuose bažnyčią ir paskirti kunigą¹. 1817 m. balandžio 24 d. Veliuonos bažnyčios fundatoriai Zaleckiai paskyrė žemės naujai filijai Pamituvyje². 1817 m. pastatyta klebonija¹. 1821 m. fundatorių lėšomis koplyčia perstatyta į bažnyčią¹. 1823 m. įrengtas altorius².

Pastatytoji bažnyčia buvo Veliuonos parapijos filija¹. Kunigas Motiejus Čiuzevičius dalyvavo 1863 m. sukilime ir už tai ištremtas į Sibirą¹. 1875 m. bažnyčia padidinta^{1, 2}. Bažnyčios vargonai įgyti iš nežinomo meistro apie 1903 m². Stakių filialistas kunigas Feliksas Sereika (1844–1913) pastatė kleboniją¹. Klebonas A. Gečius [Gečys] 1909 m. atnaujino bažnyčios vidų, o Klebonas Romualdas Macevičius, kuris klebonavo Stakiuose nuo 1956 iki 1988 m. ją suremontavo, įvedė centrinį šildymą, pastatė kleboniją¹. Paskutinį kartą bažnyčios vidus rekonstruotas XX a. dešimtajame dešimtmetyje².

Netoli bažnyčios stovi aukšta medinė varpinė¹. Statinį sudaro du skirtingos formos ir paskirties tūriai: varpinės bokšto šone yra prijungtas žemas priestatas ⁴ (nuotrauka dešinėje).

Bažnyčios datavimas

2019 m. rugpjūčio 24 d. tyrimų metu paimta 14 medienos pavyzdžių iš bažnyčios (perdangos sijos bei pastogės ir stogo mediniai konstrukciniai elementai) bei varpinės (pirmo bei antro aukšto sienojai, perdangos sijos, statramsčiai bei trečio aukšto varpo tvirtinimo sijos). Tyrimų metu nerasta pirmosios koplyčios statybos laikų mediena iš XVIII a. vidurio. Tai rodo, kad dabartinė bažnyčia pastatyta iš naujos medienos. Galbūt koplyčios mediena buvo pernelyg prastos būklės ir todėl bažnyčios statybai nepanaudota.

Perdangos sija, dvi gegnės ir gegnių sutvirtinimas (1, 2, 3 nuotraukos) datuoti 1820 m. (paskutinė metinė rievė). Šiai grupei priklauso dar viena perdangos sija datuota 1796 m. Atlikus trūkstamų balanos rievių rekonstrukciją matome, kad pušis šiai sijai kirsta 1808–1829 m. (68 % patikimumas), 1798–1840 m. (95 % patikimumas), o vidutinė kirtimo data – 1819 m. Pušys minėtoms konstrukcijoms kirstos 1820/1821 m. žiemos metu.

Varpinės medinės konstrukcijos (sienojai, perdangos sijos bei statramsčiai) datuoti 1840, 1845 ir 1849 m. (5 ir 6 nuotraukos). Kadangi neįmanoma paaiškinti trijų varpinės remontų per vieną dešimtmetį arba ištisą dešimtmetį trukusį tokio mažo tūrio pastato remontą, darytina prielaida, kad varpinei naudota antrinė mediena iš anksčiau statyto pastato. Taigi, mediena dabartinei varpinei kirsta XIX a. penktą dešimtmetį, o pati varpinė greičiausiai suręsta vėliau.

Viena bažnyčios perdangos sija ties kaminu datuota 1843 m. Pušis šiai sijai kirsta 1843/1844 m. žiemą. Ši mediena atitinka medienos varpinės statybai kirtimo laiką. Atsižvelgiant į prielaidą, kad varpinei naudota antrinio panaudojimo mediena, neatmestina, kad bažnyčia nebuvo remontuota XIX a. penktame dešimtmetyje. Galime kelti hipotezę, kad ši sija bažnyčios perdangoje įdėta bei varpinė suręsta šaltiniuose^{1, 2} minimo 1875 m. bažnyčios padidinimo metu?

Literatūra

1. Misius K., Šinkūnas R. 1993. Lietuvos katalikų bažnyčios, Vilnius, Pradai, p. 215.
2. Kandrotienė D. 2010. Kauno arkivyskupijos bažnyčios. Kaunas, Terra Publica, p. 42.
3. Jankevičienė A. 1998. Lietuvos medinė sakralinė architektūra. Vilniaus dailės akademijos darbai, t. 12, p. 221.
4. Jankevičienė A. 1998. Lietuvos medinė sakralinė architektūra. Vilniaus dailės akademijos darbai, t. 12, p. 319–320.