Sedos mažoji Šv. Jono Nepomuko bažnyčia yra nedidelio tūrio, vienanavė, halinė, pailgo stačiakampio plano⁵. Bažnyčia stovi Varduvos upės kilpoje¹.

Bažnyčios istorija

1781 m. Benediktas Jonas Nepomukas Adomavičius, LDK kariuomenės lauko etmonas su žmona Magdalena Sčalkaite vakarinėje Sedos dalyje pastatė savo šventajam globėjui dedikuotą medinę koplyčią³. 1780 m. Žemaičių vyskupas sufraganas Juozapas Leonas Lopacinskis pašventino šiai bažnyčiai skirtą taurę su patena, todėl matyti, kad sumanymas statyti koplyčią kilo gerokai anksčiau³. 1783 m. koplyčia rekonstruota ir įgijo bažnyčios bruožus: paaukštinta, paplatinta, pristatytas varpinės bokštas ir zakristija³. Bažnyčią konsekravo Žemaičių pavyskupis Tadas Juozapas Bukata 1793 m. gegužės 16 d. ir jai suteikė Šv. Jono Nepomuko titulą⁴.

1820–1821 m. kunigo altaristos Ignoto Kieršinskio lėšomis bažnyčia restauruota: uždengtas stogas, pastatas nudažytas⁵. XX a. trečiojo dešimtmečio bažnyčios kronikoje minima, kad altarista Klemensas Sidabravičius, dirbęs Sedoje nuo 1838 iki 1863 m., nusipirktoje valdiškoje žemėje pastatė namus ir įkūrė mažą seminariją ir lotynų kalbos kursus⁹. Nuo tada ši bažnyčia pradėta vadinti mokinių bažnyčia⁹. Žinios apie 1850–1900 m. bažnyčios istorijos laikotarpį labai skurdžios, nes išlikęs vienintelis 1876 m. inventorius⁶. Nenurodydamas šaltinio K. Misius ir R. Šinkūnas teigia, kad po 1863 m. sukilimo bažnyčia liko be kunigo¹.

1898 m. spalio 2 d. kunigas altarista Stanislovas Pauliukevičius kreipėsi į Telšių vyskupystės konsistoriją dėl leidimo savomis lėšomis remontuoti bažnyčią: permūryti pamatą, perkloti grindis, pakeisti sienojus, pastatyti naują varpinę ant kraigo, perdengti stogą^{6, 7}. Leidimą bažnyčios remontui 1899 m. balandžio 7 d. davė Kauno gubernatorius⁷. Remonto pradėto 1899 m. metu dėl meistro nepatyrimo griuvo ant stulpų pakeltas stogas ir nuvirto sienos⁷. Birželio 16 d. policija darbus sustabdė, o leidimą juos tęsti pavyko gauti tik 1900 m. pradžioje⁷. Po rekonstrukcijos bažnyčia tapo vieša koplyčia be palikimų, pelno ir stebuklingų paveikslų, išlaikoma parapijiečių lėšomis⁷. Atlikus minėtus darbus nežymiai sutrumpėjo presbiterija, pastatas perdažytas žaliai, sumažėjo bažnytinio inventoriaus kolekcija, plytines grindis pakeitė medinės, sunaikintos epitafinės plokštės, o fundatorių kripta užversta statybinėmis atliekomis⁷.

1931–1936 m. bažnyčia remontuota: perdažyta išorė, perdengtas stogas ir bokštelis⁸. 1940–1941 m. Sovietinė valdžia norėjo bažnyčią nugriauti, bet parapijiečių pastangomis pamaldos bažnyčioje vyko iki 1948 m⁸. Bažnyčia paversta sandėliu, malūnu². Apleistas pastatas 1988 m. lapkričio mėn. gražintas Katalikų bažnyčiai^{2, 8}. 1989 m. bažnyčia suremontuota parapijos lėšomis, kunigo Algio Genučio rūpesčiu⁸ ir pašventinta 1989 m. spalio 1 d.²

Bažnyčios datavimas

Didžioji dalis tirtų konstrukcijų (perdangos sijos) yra išlikę iš bažnyčios statybos laiko (pirma, antra ir penkta nuotraukos). Mediena kirsta 1781–1782 m. (paskutinė rievė 1780–1781 m.).

Istorijos tėkmėje bažnyčios stogas buvo prakiuręs. Matyti dešinėje pusėje (žiūrint nuo altoriaus) papuvę sijos, kurios sutvirtintos papildomomis sijomis (ketvirta nuotrauka). Šios sijos datuotos 1867 m. ir prikaltos kalvių darbo senovinėmis vinimis. Tai gali būti istoriškai neaprašytas bažnyčios remontas vykęs XIX amžiaus septintajame dešimtmetyje arba antrinio panaudojimo mediena 1900 m. remonto metu panaudota iš kito pastato. Kadangi 1899 m. remonto metu pastatas sugriuvo ir buvo perstatytas iš naujo naudojant likusią nesupuvusią medieną⁷, tikėtina, kad buvo papildomai naudojama mediena išimta iš kitų pastatų ar kirsto miško, nors ji tyrimo metu ir nebuvo aptikta.

Gegnės mediena (trečia nuotrauka) datuota 1987 m. (kirsta 1987/1988 m. žiemos metu) ir panaudota 1988–1989 m. bažnyčios remontui. Akivaizdu, kad tuomet buvo pakeista stogo konstrukcinė mediena – gegnės, grebėstai ir pan.

Literatūra

1. Misius K., Šinkūnas R. 1993. Lietuvos katalikų bažnyčios. Vilnius, Pradai, p. 368.
2. Ten pat, p. 369.
3. Butvilaitė R. 1997. Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčia, in: Seda. Parapijos istorija ir dailės paminklai, Butrimas A., Šverebas P. (sud.). Vilnius, Vilniaus dailės akademija, p. 138.
4. Ten pat, p. 139.
5. Ten pat, p. 140.
6. Ten pat, p. 142.
7. Ten pat, p. 143.
8. Ten pat, p. 144.
9. Ten pat, p. 145.