Aristavėlės dvaro rūmai 1987 m. perkelti į Rumšiškių liaudies buities muziejų¹. Dvaras, anksčiau vadinta Arvistava, stovėjo Aristavėlės km., Kėdainių r., prie kelio į Panevėžį, Obelies ir Malčiaus upelio santakoje¹.

Dvaro rūmų istorija

Pirmą kartą Aristavėlės dvaras paminėtas Vartbergės kronikoje 1371 m. kaip bajoro Algemino dvaras³. XVI–XVII a. dvarą valdė Šiukštų giminė, vėliau Zabielos³. Dvaro rūmai statyti apie 1700 metus, o jų statytoju laikomas tuometinis dvaro valdytojas Mykolas Zabiela (miręs 1734 m.)^{2, 3}. Kitais duomenimis dvaro rūmai statyti apie 1785 m⁴. XVIII a. pabaigoje dvarą paveldėjo Medekšų giminė, kuri sodybą pertvarkė, bet išsaugojo barokinį dvaro stilių³. Rūmai rekonstruoti XIX a. pabaigoje². Medekšos valdė dvarą iki II-ojo pasaulinio karo³. Paskutinis dvaro savininkas Stefanas Medekša (1882–1962) pasitraukė į Vakarus, mirė Londone³.

Z. Glogeris savo knygoje „Medinės statyba senojoje Lenkijoje” išleistoje Varšuvoje 1907 m. išsamiai aprašo Aristavėlės dvaro sodybą, kuri tuo metu priklausė Steponui Medekšai (Stefan Medeksza)⁵. Nurodoma, kad ties įėjimu į rūmus stogelį laiko kolonų portikas⁵. Dvaro rūmai yra panašūs į neįprastą Siedlnickių šeimos dvarą Vituline (Witulin), Palenkėje⁵. Aristavėlės dvarą projektavo patyręs architektas⁵. XIX a. pirmoje pusėje panašūs dvarų rūmai buvo gana paplitę šalyje, tačiau dėl medinės statybos trumpaamžiškumo dauguma jų sunyko (supuvo) ir neišliko iki XX a⁵. Aristavėlės dvaro rūmuose buvo 12 kambarių⁵. Didžiojo valgomojo sienos ir lubos išpuoštos įdomiomis freskomis iš Stanislovo (Stanisław) laikotarpio⁵. Kairėje rūmų pusėje buvo tvartas ir arklidės su vežimine, o dešinėje pusėje – vaismedžių sodas⁵. Pastatų kompleksą juosė statinių tvora į kurį buvo patenkama per du plačius vartus su mediniais stogeliais⁵.

Aristavėlės dvaro rūmai – tipiškos vidutinių bajorų rezidencijos pavyzdys^{2, 3}. Vienaukštis rūmų pastatas dengtas didžiuliu laiptuotu stogu, daugiau nei dukart aukštesniu už sienas³. XIX a. pabaigoje perplanuota pietrytinė rūmų dalis, pristatytas 6 kolonų portikas². 1940 m. Aristavėlės dvaras buvo konfiskuotas³. Pokario metais dvare įsikūrė kolūkis: pakeistas kambarių planavimas (įrengtos pertvaros), butai, perstatytos krosnys^{2, 3}. 1980 m. „Sniečkaus” kolūkis dvaro rūmus atidavė Lietuvos liaudies buities muziejui^{2, 3}. 1987 m. rūmai išardyti ir pervežti į muziejų^{2, 3}. 2010 m. rūmai atstatyti muziejaus teritorijoje Rumšiškėse^{2, 3}. 2014–2016 metais Aristavėlės dvaro rūmai restauruoti³.

Aristavėlės dvaro rūmai – vienintelis toks išlikęs, vertingas baroko laikotarpio lietuvių medinės architektūros pavyzdys³. Iš seniausio baroko laikotarpio išlikęs puošnus ekspresyvus laužytos konfigūracijos stogas su profiliuotais karniziniais apvadais^{2, 3}.

Datavimas

Dendrochronologiniai Aristavėlės rūmų tyrimai atlikti 2022 m. rugsėjo 30 d. Tirtos medinės rūmų pastogės perdangos sijos ir vertikalūs gegnių statramsčiai. Pastogės konstrukcijai naudota paprastosios eglės mediena. Ji datuota 1767 m. (paskutinė rievė). Vadinasi, dvaro rūmų statybos darbai vyko 1768 m. Literatūroje pateikiamos 1700^{2, 3} ir 1785⁴ m. statybos datos nepasitvirtino. Tuo pačiu paneigiama ir versija, kad rūmus pastatydino Mykolas Zabiela (miręs 1734 m.)^{2, 3}. Taip pat nerasta mediena iš literatūroje nurodyto rūmų perstatymo laiko XIX a. pabaigoje². Be abejo, galime kelti ir hipotezę, kad per beveik septynis dešimtmečius nuo 1700 iki 1767 m. rūmų būklė tapo tokia prasta, kad juos teko perstatyti naudojant vien tik naują medieną kirstą 1767 m. Tačiau tai neatrodo labai tikėtina versija. Taip pat būtų labai naudinga surasti originalius archyvinius šaltinius apie Aristavėlės dvaro rūmų statybą.

Literatūra

1. Aristavėlės dvaras. Vikipedija, Laisvoji enciklopedija. [Prieiga 2023-06-12]
2. Aristavėlės dvaro rūmai. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro svetainė. [Prieiga 2023-06-12]
3. Aristavėlės dvaras. Lietuvos pilių ir dvarų asociacija. [Prieiga 2023-06-17]
4. Lietuvos integrali muziejų informacinės sistema LIMIS. [Prieiga 2023-06-19]
5. Gloger Z. 1905. Budownictwo drzewne w dawney Polsce. Warszawa, 1907. p. 336.