Bažnyčia liaudies architektūros formų, lotyniško kryžiaus plano, halinė, su penkiais bokšteliais. Medinė varpinė statyta 1851 m².

Bažnyčios istorija

Informacija, kada Sedoje pastatyta pirmoji bažnyčia yra prieštaringa. S. Čerskis mini, kad Sedos parapija įkurta 1508 m⁴. K. Misius ir R. Šinkūnas nurodo, kad bažnyčią apie 1508 m. pastatė Dirvėnų tijūnas Vaclovas Bartoševičius su žmona Elžbieta Juškaite¹ ir nenurodydami šaltinio teigia, kad joje 1528 m. minimas kunigas Boguslovas¹. Tuo tarpu M. Valančius pažymi, kad 1538 m. Sedos bažnyčią pastatė ir aprūpino Jonas Bartoševičius⁵. Sudėtinis bažnyčios titulas – Švč. Mergelės Marijos Gimimo, Ėmimo į Dangų, Šv. Vaclovo, Šv. Elžbietos ir Švč. Trejybės – atspindėjo pagarbą ją stačiusių asmenų dangiškiems globėjams¹.

Pirmasis Sedos bažnyčios parapijos aktas neišliko⁶. Tą rodo 1538 m. kovo 1 d. Jono Bartoševičiaus išduotas dokumentas, kuriuo nurodoma nauja privilegija⁶ ir padidinta bažnyčios fundacija¹. XVI a. viduryje Sedos dvarą paveldėjo Mackevičiai, o pastarųjų valdas XVI a. antroje pusėje ėmė supirkinėti Rietavo tijūnas Morkus Vnučka⁷. Kartu su dvaru ir miesteliu, M. Vnučkai perduota ir bažnyčia⁷. Yra duomenų, jog plintant reformacijai bažnyčia buvo katalikų kunigų palikta ir uždaryta, tik nenurodoma kuriais metais⁸. Kadangi M. Vnučka buvo kalvinas, Seda tapo pirmąja kalvinų įsigalėjimo vieta apylinkėse⁹. Liturginiai bažnyčios reikmenys išgrobstyti¹. Sedos miestelį ir dvarą M. Vnučka paliko žmonai Sofijai⁹. 1604 m. vasario 16 d. buvusi Stanislovo Vnučkos žmona paveldėtą Sedą pardavė Sebastijonui Kęstortui, Ariogalos tijūnui⁹.

1612 m. Žemaičių vyskupas Mikalojus Pacas pradėjo bylinėtis dėl Sedos bažnyčios ir jos valdų su Mikalojumi Kęstortu, Sebastijono sūnumi ir Mikalojaus sūnumis⁹. Kęstortai susitaikė su Žemaičių vyskupu ir 1613 m. Sedos bažnyčią perėmė Alsėdžių klebonas⁹. Kęstortai taip pat grąžino bažnyčiai išlikusią sidabrinę taurę su patena ir varpą¹⁰ bei Kęstortams priklausiusias buvusias bažnyčios valdas⁹. Dėl kitų buvusių bažnyčios valdų nepriklausiusių Kęstortams buvo bylinėjamasi⁹. Tikėtina, kad atgautoji bažnyčia buvo remontuota¹.

1700–1717 m. bažnyčios inventoriaus adauctoje minima, kad po Švedų Tvano, bažnyčios stogas, sienos ir bokštelis remontuoti². Stogas uždengtas ąžuoliniais gontais². 1676 m. prie bažnyčios įkurta Švč. Mergelės Marijos Škaplierių brolija¹¹. Nors katalikai Sedos bažnyčią atgavo 1613 m., ji konsekruota tik 1707 m. liepos 28 d. Švč. Mergelės Marijos Gimimo, Ėmimo į Dangų, Šv. Elžbietos, Šv. Vaclovo ir visų šventųjų titulu². 1711 m. Karaliaučiuje Sedos bažnyčiai nulieti du nauji varpai¹². 1713–1714 m. šventoriuje pastatyta nauja varpinė¹².

1760–1794 m. kunigo J. Domaševičiaus iniciatyva vyko didesni bažnyčios remonto ir puošybos darbai¹². Nors kai kurie šaltiniai nurodo, kad 1770 m. Sedos bažnyčia buvo perstatyta^{1, 3}, įvertinusi konkrečius pasikeitimus ir atlikusi išlaidų analizę Rūta Janonienė tai paneigė¹². 1767 m. bažnyčioje įkurta Švč. Sakramento brolija¹³. Po remonto bažnyčia iš naujo konsekruota 1774 m. balandžio 17 d.¹³.

1816 m. išmūryti akmeniniai bažnyčios pamatai³, netrukus 1823 m. uždengtas lentelių stogas³. Po 1821 m. plytų grindys pakeistos į lentų³. 1866 m. pakeisti supuvę bažnyčios sienojai³.

Aptiktas įrašas bažnyčios pastogėje (nuotrauka dešinėje): „viršus remontuotas Mažrimas 1968 metais / Stogas / skarda 1953 / Klotas 1867 1570 / V. Gudinskas A. Gibieža 1985 m. / 1996 m. [dažyta]“.

Bažnyčios datavimas

Kaip parodė bažnyčios dendrochronologiniai tyrimai, 1700–1717 m. bažnyčios inventoriuje² minėtas remontas po Tvano vyko apie 1666 m. (pušis kirsta 1665/1666 m.). Bažnyčia taip pat remontuota apie 1754 m., prieš pat didžiuosius remonto darbus. Eglė šiam remontui kirsta 1753/1754 m.

Bene daugiausia medienos išliko iš XVIII a. antrosios pusės vykusio bažnyčios remonto¹². 1761 m. datuota sija, 1768 m. – sija, 1769 m. – sija, 1770 m. – sija ir dvi gegnės. Akivaizdu, kad bažnyčios remontas truko gana ilgą laikotarpį. Jo metu keista nemaža dalis medinių konstrukcijų. Apie 1771 m. užbaigtas stogo konstrukcijos remontas. Paskutinis datuotas remontas vyko XVIII a. pabaigoje. 1791–1792 m. keistos dvi perdangos sijos. Vėlesni XIX ir XX a. remonto darbai tyrimo metu nenustatyti.

Literatūra

1. Paknys R. Vasiliūnienė D. 2012. Lietuvos medinės bažnyčios. Vilnius, R. Paknio leidykla, p. 160.
2. 1700–1717 m. Sedos bažnyčios inventorius, in: LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 441, l. 186v.
3. Misius K. Šinkūnas R. 1993. Lietuvos katalikų bažnyčios. Vilnius, Pradai, p. 368.
4. Czerski S. 1830. Opis Żmudzkiey dyecezyi. Vilnius, p. 34.
5. Valančius M. 1972. Raštai. Vilnius, t. 2, p. 75.
6. Baliulis A. 1997. Iš Sedos praeities, in: Seda. Parapijos istorija ir dailės paminklai. Butrimas A., Šverebas P. (sud.). Vilnius, Vilniaus dailės akademija, p. 17.
7. Ten pat, p. 17–18.
8. Valančius M., min. veik., p. 85–86.
9. Baliulis A., min. veik., p. 18.
10. Janonienė R. 1997. Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų bažnyčia: mecenatai ir kūrėjai XVI–XIX amžiais, in: Seda. Parapijos istorija ir dailės paminklai, Butrimas A., Šverebas P. (sud.). Vilnius, Vilniaus dailės akademija, p. 72.
11. Ten pat, p. 73.
12. Ten pat, p. 75.
13. Ten pat, p. 76.