Dabartinės lietuvių kalbos žodynas žodį datuoti aiškina kaip: 1. „Žymėti ar nustatyti datą“. 2. „Nustatyti ko nors buvimo laiką praeityje“. Mes žodį datuoti naudosime siaurąja prasme: medžio kirtimo ar žuvimo datos (metų) nustatymą dendrochronologiniu metodu. Tai, savo ruožtu, atspindi medinės konstrukcijos įrengimo laiką. Kadangi dėl didesnio atsparumo medieną ardantiems biologiniam organizmams medžiai įprastai buvo kertami žiemos sezono metu, todėl nustatytus medžio kirtimo metus reikia vertinti kaip einamųjų/kitų metų ramybės sezoną (spalio–kovo mėnesius). Pavyzdžiui, jei mediena, t.y. jos paskutinė metinė rievė datuota 1600 metais, ji kirsta 1600–1601 m. žiemą.

Prieš aptariant datavimo galimybes trumpai aptarsime dendrochronologijos mokslo principus susijusius su medienos datavimu. Dendrochronologija – tarpdiciplinis mokslas, pagrįstas specifiniu metinių medžio rievių prieaugiu, kuris priklauso nuo specifinių klimato sąlygų – klimatinės juostos, kritulių kiekio, saulės aktyvumo, temperatūros ir pan. Vienas šio mokslo principų – kryžminis datavimas (crossdating). Jis teigia, kad rievių pločių sulyginimas tarp atskirų medžių metinių rievių eilučių leidžia nustatyti tikslius metus, kuomet susiformavo konkreti metinė rievė. Ne mažiau svarbus yra replikacijos principas nurodantis, kad vidutinę prieaugio kreivę – chronologija išryškina bendrą aplinkos signalų rievėse bei nuslopina atskirų medžių individualius prieaugio svyravimus atsiradusius dėl ekologinių veiksnių, pvz, kamieno kreivumo, kirtimų, retmių formavimosi, žmogaus bei kenkėjų pažeidimų ir pan. Dėl klimato veiksnių panaši medžių prieaugio dinamika yra būdinga didelei teritorijai – kelių šimtų kilometrų spinduliu. Pušies ir eglės metinių rievių kaita yra panaši, todėl, kai kuriais atvejais, pušies chronologijas galima naudoti eglės datavimui. Tuo tarpu tarp spygliuočių ir lapuočių metinių rievių nėra panašumo, todėl ąžuolo ir pušies augimo lyginimas datavimo tikslu yra neįmanomas.

Medžių rūšys, kurių rieves galima datuoti Lietuvoje yra pušis, eglė ir ąžuolas. Medinėse konstrukcijose vyrauja pušies mediena, o eglė ir ąžuolas sutinkami daug rečiau. Senojoje medinėje skulptūroje dominuoja liepos mediena, kurią datuoti šiuo metu nėra galimybių, nes nėra sudarytų šios medžių rūšies chronologijų.

Datuotinų objektų tipų sąrašas yra platus ir nėra baigtinis. Nors dominuoja medinių pastatų konstrukcijų mediena, tačiau teoriškai galima datuoti bet kur esančią istorinę medieną: duris, laiptus, statines, karstus, paveikslus tapytus ant lentų, muzikos instrumentus ir pan.

Datavimo apribojimai yra susiję su: medžio rūšimi, išlikusiomis paskutinėmis rievėmis (balana dažnu atveju buvo pašalinama arba neišliko dėl savo greitesnio suirimo), rievių skaičiumi datuojamame pavyzdyje, individualios prieaugio kaitos, medienos importu iš tolimų vietovių.

Atkreiptinas dėmesys, kad eglė mediena balanos neturi ir jeigu nėra išlikusi paskutinė rievė su žievės požymiais, nėra galimybės įvertinti kiek rievių yra prarasta dėl apdirbimo – tašymo, pjovimo bei natūralaus sutrūnijimo dėl konstrukcijų senumo ar nepalankių sąlygų. ąžuolas Lietuvoje vidutiniškai turi nuo 6 iki 19 rievių (vidutiniškai 12), todėl jei yra išlikusi bent viena balanos rievių, tikėtiną kirtimo datą galima apriboti gana siaurame intervale. Tuo tarpu pušies balanos rievių skaičius priklauso nuo vietovės, augimo sąlygų ir amžiaus, todėl yra labai varijuojantis. Šiuo atveju, tikėtinas kirtimo datos intervalas yra platus. Pavyzdžiui, 100 metų amžiaus pušis turi nuo 34 iki 69 balanos rievių (vidutiniškai 52). Tokiu atveju, jeigu nėra išlikusi nei viena balanos rievė, medinės konstrukcijos įrengimo data nurodoma lotynišku terminu post quem. Pavyzdžiui, paskutinė išlikusi pušies medienos pavyzdžio data yra 1800 m., nėra išlikusios nei vienos balanos rievės, o branduolio rievių skaičius yra 70. Atsivertus pušies balanos rievių duomenų bazę http://www.dendrochronology-lt.com/sapwood randame, kad vidutinis balanos rievių skaičius šioje amžiaus grupėje siekia 60, o statistinės ribos yra 34–86 rievės (95% statistinis patikimumas). Vadinasi medžio kirtimo data yra po 1834 m. (1800+34) ir tikėtina ne anksčiau kaip 1860 m. (1800+60). Ąžuolo medienos atveju data būtų po 1806 m. (1800+6) ir tikėtina ne anksčiau kaip 1812 m. (1800+12) Eglėsmedienos atveju: po 1800 m., nes ši medžio rūšis neturi balanos.

Medienos datavimo galimybes taip pat apibrėžia mėginyje esantis rievių skaičius: kuo jis yra didesnis, tuo yra didesnė sėkmingo datavimo tikimybė. Retai kada pavyksta datuoti seką iš mažiau kaip 50 metinių rievių. 80–100 rievių skaičius Lietuvos sąlygomis dažniausiai yra pakankamas sėkmingam datavimui.